Upė tamsoje

1947 metais gimęs Masadžis Išikava iki trylikos metų augo Japonijoje su japone motina ir korėjiečiu tėvu. 1958-siais Š. Korėja pradėjo aktyvią repatriacijos kampaniją, ragindami korėjiečius grįžti į gimtąją šalį, virtusią „rojumi žemėje". Kupina vilčių Išikavos šeima persikraustė į Šiaurės Korėjos kaimelį, įstojo į Darbininkų partiją ir prisiekė ištikimybę Kimui.

Labai greitai paaiškėjo, kad nei „rojumi žemėje", nei laisva valia ar nuoširdžiu tikėjimu idėjomis čia net nekvepia, o „pseudo-religinis režimas" tautą valdo baime ir represijomis. Atviliotos šviesiais pažadais, šeimos pateko į bado, koncentracijos stovyklų ir prievartos pragarą.

Skurdas ir panieka už tai, kad esąs pusiau japonas, nesibaigiantys pažeminimai ir sekinantis darbas bei artimųjų netektys – tai Išikavos pasakojama Šiaurės Korėjos kasdienybė, lydima desperatiško troškimo išgyventi, net jei tenka maitintis žole ir medžių žieve.

Iš viso – 36 metai, praleisti labiausiai izoliuotame ir represyviame šiuolaikinio pasaulio režime, traiškančiame likimus ir ciniškai niokojančiame žmonių sielas. Čia, „įstrigus beprotiškoje, pavojingų lunatikų išgalvotoje sistemoje, geriausia elgtis taip, kaip liepta". Čia geraširdžiai miršta iš bado pirmieji, o sakantys, ką galvoja, sunaikinami.

Ryžęsis rizikuoti gyvybe ir bėgti iš šalies, Masadžis sugeba perplaukti upę ir atsidurti Kinijoje, bet pabėgimas neatneša nei sėkmės, nei vilčių išsipildymo – laisvė kainuoja vienatvę ir režimo gniaužtuose likusią šeimą. Dar šiurpiau suvokti, kad tai – ne rašytojo išmonė, bet moderniojo pasaulio dalis.

Šiandien anapus sunkios totalitarinės uždangos, į režimą, iš kurio pabėgo, autorius vedasi mus.